Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija

Marijoje visuomet išganymas pačiu pilniausiu būdu pasiekia savo išsipildymą nuo pat Nekalto Prasidėjimo iki Dangun Ėmimo. Marija Dievo malonei atveria net tas širdis, kurios yra abejingos ir labiausiai nutolusios nuo Jos Sūnaus. Marijoje viltis nugali baimę, ramybė nugali nerimą, gyvenimas nugali mirtį.

Marija yra dieviškosios Malonės Motina. Ji dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios paslaptyje ir mūsų laikais. Marijoje, tik joje vienoje, mes randame gyvai įsikūnijusį visišką pasiaukojimą Dievui Tėvui, Dievui Sūnui ir žmonijos išganymo misijai, pasiaukojimą, kuris turi gaivinti kiekvieną pašaukimą. Marijoje yra įsikūnijusi tobula ištikimybė Šventajai Dvasiai, kuri yra kiekvieno pašaukimo įkvėpėja ir ugdytoja. Per gegužines pamaldas giedokime Švč. Mergelės Marijos litaniją ir Jos garbei skirtas giesmes, melskimės ir paveskime save Jos globai.

Dievo Žodis, kurį girdime verbų šventinimo apeigose, ir Viešpaties kančios istorija, skaitoma Šventųjų Mišių metu, kalba mums apie meilės gyvenimą ir ištikimybę. Mes susiduriame su nuostabiu ir naiviu paprastų žmonių džiaugsmu, su kuriuo jie priima  į Jeruzalę įeinantį Jėzų. Čia yra visi: vaikai ir suaugusieji, vyrai ir moterys, vargšai, paprasti darbininkai, kenčiantieji kūnu ir dvasia. Visi jie jaučiasi pakylėti ir entuziastingai šaukia: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu“!

 Atrodo, tarsi tikėjimas veržtųsi iš pačių žemės gelmių, persmelktų visų susirinkusiųjų kūnus ir sielas ir pasklistų šlovinimo himno žodžiais. Mokytojui iš Nazareto tai turėjo būti nuostabi patirtis! Ko gero, toje minioje buvo ir iš mirusiųjų prikelta mergaitė, ir buvęs demonų apsėstasis, per Jėzų atgavęs širdies ramybę, aklas gimusis, galiausiai galintis matyti pasaulį, galbūt, ir moteris, slapčiomis palietusi Viešpaties apsiaustą ir pagijusi… Visus juos jungia šlovės ir tikėjimo giesmė…

Tačiau iškart tenka klausytis Viešpaties kančios aprašymo… Jėzus, žinoma, jau tada, kai buvo sveikinamas susirinkusios minios, žinojo, kad tas džiaugsmas – tai tik įžanga į siaubingas kančios ir mirties dienas, ir tas žinojimas, tarsi nuodai, plūdo jo gyslomis, atnešdamas liūdesį ir sielvartą. Jam teko pajusti kartų Judo bučinį, širdį deginantį Petro išsigynimą, bailų visų bičiulių pabėgimą. Išganytojui liko tik vienas tikslas: užkopti ant to Kalno, ir toje kelionėje vienintelė tikra ir tvirta palydovė buvo Jo Motina, sekusi be atvangos, išgyvenanti Sūnaus kančią. Jėzus ištvėrė neteisingus kaltinimus, išjuokiančius žodžius, spjūvius, žiaurius smūgius ir visiško apleidimo jausmą, kuomet nebeįmanoma tikėtis jokio gailesčio. Atėję ant Nukryžiavimo kalno, Jis tampa viena su tuo medžiu, ant kurio yra prikaltas, kraujuojančiu kūnu ir širdimi… Visa tai yra Jo meilės paslaptis.

Vienas iš drauge nukryžiuotų nusikaltėlių įžvelgė Jame, tame ant medžio kabančiame žmoguje, niekuo nepaaiškinamą meilės ir gailestingumo jėgą ir išdrįso kreiptis į Jį: „Jėzau, atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę“. Galvažudys kreipiasi į Jėzų vardu, taip, kaip tai padarytų aklai pasitikintis senas draugas ir tuojau pat išgirsta švelnų, kupiną gerumo ir atleidimo Jėzaus atsaką: „Iš tiesų tau sakau: dar šiandien su manimi būsi rojuje“. Šiandien… Su manimi… Tai gražiausias pažadas, kurį norėtume išgirsti kiekvienas ir klausytis be perstojo, tarsi pačios gražiausios simfonijos…

Tai vilties giesmė visiems mums, netgi ir tada, kai jaučiamės sutepę savo širdį nuodėmėmis, ypač tomis, kurios leidžia tik džiaugtis šlovingu Jėzaus įžengimu į Jeruzalę, tačiau užtveria kelią eiti toliau. Nuodėmės, neleidžiančios sekti Viešpatį iki kryžiaus, neleidžiančios mylėti visa širdimi, visomis jėgomis, visa siela, visu protu, visa savo būtimi. Juk mūsų meilė paprastai yra vidutiniška, drungna ir svyruojanti. Todėl Jėzus dosniai mums dalija gailestingumą ir kovoja su skausmu.

Kur šiuose įvykiuose yra mūsų vieta? Gal esame tarp tų, kurie pradžioje giedojo šlovės himną, o paskui tapo Jėzaus priešais? Gal esame su tais, kurie šaipėsi ir reikalavo Jį nukryžiuoti? O gal esame šalia tų, kurie turėjo drąsos užkopti ant kalno ir prisiglausti prie kryžiaus, kaip apaštalas Jonas, Jėzaus Motina ir Marija Magdalietė? O gal atpažinsime save bent šimtininko asmenyje, kuris, imdamas algą už savo darbą, sugebėjo išlikti tiesios širdies ir, matydamas tai, kas vyksta, atidavė garbę Dievui: „Iš tikrųjų šis žmogus buvo teisus“?

Pradėdami Didžiąją Savaitę, viso tikinčiųjų ir bendruomenės gyvenimo svarbiausią laiką, apmąstykime šį vaizdą, drąsinančius ir liūdinančius, tokius prieštaringus, kaip ir visas mūsų gyvenimas, vaizdus.