Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija

Šiandien Bažnyčia suteikia mums galimybę kontempliuoti Nazareto šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo – gyvenimą. Tai namai, kuriuose vienas kitam reiškia viską, kiekvienas myli kitą šeimos narį, kiekvienas prisiima kito rūpesčius ir skausmą, kiekvienam pakanka noro ir jėgų palaikyti bei paremti kitą. Neatsitiktinai Jėzus šioje šeimoje „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“(Lk 2, 52).

Fiziškai mus supančios namų sienos visuomet reiškia ir Viešpaties buvimą. Gaila tik, kad taip dažnai to neprisimename…

Dar būdamas kūdikiu Jėzus kartu su gimdytojais, bėgdami nuo kruvinų karaliaus Erodo užmačių, iškeliavo į Egiptą, kur gyveno tremtinių gyvenimą. Tai buvo šeima, kovojanti už būvį, kažkiek pasimetusi, be savo tikrųjų namų, gyvenanti Tėvynės ilgesiu. Tačiau tai vis tiek buvo Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeima. Juk iš tikrųjų net ir ten, kur meilė kuria nuostabius tarpusavio santykius, kartais būna liejamos ašaros ir pasigirsta dejonė…

Dera tik prisiminti, jog, norint išlaikyti ištikimybę, visuomet reikia dalintis meile. Visi sunkumai nugalimi tuomet, kai aukščiau visko yra meilė. Šeima yra pati gražiausia dovana, kuri duodama be išankstinių nuopelnų. Jos vertė yra ne duotuose įsipareigojimuose ar pasirašytuose susitarimuose, bet laisvai prisiimtuose meilės ryšiuose.

Bažnyčia ir moko, kad šeimai reikalingi subrendę, pasirengę rizikuoti tėvai ir motinos, mokantys palydėti žvilgsniu iš namų išeinantį vaiką ir visuomet pasirengę išskėstomis rankomis pasitikti jį grįžtantį. Jie, netgi matydami sprunkantį sutuoktinį ar sutuoktinę, sugeba laukti ir ieško sutarimo. Šeima yra ta vieta, kurioje kiekvienas jos narys kuria savo gyvenimą ir drauge rūpinasi kitu.

Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas (Que soy era Immaculada Councepciou), taip kalbėjo Mergelė Marija, apreikšdama save jaunai kukliai mergaitei šv. Bernadetai Lurde 1858 metais.

Per savą gyvenimą Marija buvo pašaukta sąmoningai ir laisvai susitapatinti su ta malonės pilnatve, kuria ji buvo apdovanota nuo prasidėjimo. 1854 m. popiežius Pijus IX paskelbė, kad Marija dėl Dievo Avinėlio numatytos velykinės aukos buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės savo prasidėjimo akimirką. Šventoji Dvasia apšvietė Bažnyčią ir jai padėjo aiškiau suvokti, iš kokios šaknies, iš kokios sėklos kilo Mergelės Marijos neprilygstamas šventumas. Dievo plane Nekaltasis Prasidėjimas turėjo paruošti Mariją, kad ji galėtų atlikti savo misiją kaip Kristaus ir mūsų motina.

Dievas išskirtiniu būdu dovanojo Marijai naujosios Kristaus atpirkimo malonės pilnatvę. Per Apreiškimą Marija iš angelo Gabrieliaus išgirdo, kad ji yra apdovanota malonės pilnatve ir pašaukta tapti Mesijo motina. Marija sutiko, sakydama savo „fiat“, savo „taip“, ir nuo to akimirkos ji gyveno ne sau, bet Sūnui. Savo globa ir užtarimu Marija nuolat mus guodžia ir drąsina. Ji yra tarsi didelis medis, pasodintas Viešpaties gailestingumo dirvoje. Tikėjimas mus moko, kad visa tai kyla iš jos Nekaltojo Prasidėjimo šaltinio.

Mes, kaip Marija esame pašaukti dėkingai priimti išganymo malonę ir atsiliepti į ją visu savo gyvenimu, kad galėtume tapti kitiems Dievo gailestingumo įrankiais.

Gruodžio 8 d. melskime Švč. Mergelės Marijos malonių mūsų parapijos klebonui kun. Viliui  Sikorskui, mininčiam  kunigystės šventimų metines. Tegul nestinga jam Dangaus palaimos kunigiškame kelyje. O Jėzau, Amžinasis Aukščiausiasis Kunige paslėpk ir saugok savo Švenčiausioje Širdyje visus kunigus. Išlaikyk be dėmės jų pateptas rankas, kuriomis jie kasdien liečia Tavo Švenčiausiąjį Kūną. Išsaugok tyras jų lūpas, kuriomis jie geria tavo Brangiausiąjį Kraują. Išlaikyk jų širdis, paženklintas neišdildoma kunigiškos garbės žyme, tyras ir laisvas nuo žemės purvo. Tegul dega Tavo meile ir telieka Tau ištikimi. Saugok juos nuo sugedusio pasaulio. Suteikęs jiems duonos ir vyno perkeitimo galią, pakeisk jų širdis. Palaimink jų darbus gausiu derliumi, o po mirties suteik jiems amžinosios garbės vainiką. Amen.