Eucharistija – Sakramentų Sakramentas. „Eu“ – reiškia gerai, geras, „charis“ – dovana, o žodis „eucharist“ – dovana. Tarp septynių sakramentų Eucharistija užima išskirtinę vietą. Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę.

Kam teikiamas Eucharistijos sakramentas?

Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės būklėje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.

Sekmadienio Eucharistija patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Todėl tikintieji turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz.: liga, kūdikio ar neįgalaus žmogaus priežiūra, profesinis darbas). Dalyvavimo šv. Mišiose įsakymą įvykdo tas, kas šventės dieną (arba jos išvakarėse) dalyvauja švenčiamoje Eucharistijoje. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Bažnyčia moko, jog visi pakrikštytieji, esantys be sunkios nuodėmės, gali vertai priimti Eucharistiją. O kiekvienas sąmoningo amžiaus sulaukęs katalikas turi pareigą bent vieną kartą per metus atlikti Išpažintį ir priimti šv. Komuniją.

Pasirengimas Atgailos ir Eucharistijos sakramentams

Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 9 metų vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.

Vaikams nuo 9 metų pasiruošimo atgailos ir Eucharistijos sakramentams mūsų parapijoje vyksta kartą per savaitę – sekmadieniais.

Jaunuoliai nuo 15 iki 18 metų Atgailos ir Eucharistijos sakramentams ruoštis jungiami prie Sutvirtinimo sakramentams besiruošiančiųjų.

Suaugusieji nuo 18 metų šiems sakramentas rengiami atskirai. Suaugusiųjų katechezė skirta trims žmonių grupėms:

  • nekrikštytiems (jie rengiasi priimti Įkrikščioninimo sakramentus, t. y. Krikštą, Eucharistiją ir Sutvirtinimą);
  • pakrikštytiems kitoje krikščioniškoje bažnyčioje;
  • pakrikštytiems, bet nepriėmusiems Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentų.
Eucharistijos šventimas – šv. Mišios

Šv. Mišios – tai Kristaus ir visos Bažnyčios, o ne atskiro tikinčiojo, Auka, todėl Bažnyčia kviečia mus dalyvauti šv. Mišiose visapusiškai, sąmoningai ir bendrai.

Visapusiškai dalyvaujame šv. Mišiose tada, kai švenčiame nuo pradžios iki pabaigos ir priimame šv. Komuniją. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali jos realiai priimti, reikia stengtis, sužadinus savyje troškimą, kviesti Viešpatį dvasinei vienybei. Šv. Komunijos galime eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, prie Viešpaties stalo artinantis drauge su visais tikinčiaisiais.

Sąmoningai dalyvaujame šv. Mišių šventime tada, kai suprantame jų dalis, liturgijos prasmę, apeigų reikšmę ir savo dvasia įsitraukiame į Bažnyčios maldą bei Kristaus auką.

Bendrai dalyvaujame šv. Mišiose tuomet, kai drauge su visa bendruomene meldžiamės, giedame, atsakome į kunigo kreipinius, stojame ar klaupiame, kaip tai numato liturgijos eiga.

Šv. Mišios turi dvi pagrindines dalis – Žodžio ir Aukos liturgiją.

Žodžio liturgijoje mes klausome Dievo Žodžio ir Bažnyčios mokymo, išpažįstame savo tikėjimą bei meldžiame Dievą, prašydami malonių sau ir visai Bažnyčiai.

Aukos liturgijoje švenčiame tris svarbius momentus: aukojimą, perkeitimą ir susivienijimą (šv. Komuniją).
Aukojimo metu atnešame duoną ir vyną kaip mūsų atnašą Dievui, į kurią sudedame savo darbą, troškimus, džiaugsmus ir kančias.

Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju – sudabartinama (t. y. tampa mums aktualia) vieną kartą ir visiems laikams Kristaus ant kryžiaus paaukotoji auka, kuria Jis mus sutaikino su Dievu.

Susivienijimo, arba vienybės pokylio, metu, valgydami tą pačią sulaužytą Duoną ir gerdami iš vienos Taurės, mes tikrai ir realiai vienijamės su Kristumi ir tarpusavyje.

Sąlygos šv. Komunijai priimti

Norint vaisingai priimti šv. Komuniją, pirmiausia reikia būti pašvenčiamosios malonės būklėje, todėl, jei turime sunkią nuodėmę, reikia atlikti sakramentinę išpažintį, antraip padarytume šventvagystės nuodėmę. Turint lengvų nuodėmių galima eiti šv. Komunijos, prieš tai šias nuodėmes apgailėjus ir už jas Viešpaties atsiprašius. Bažnyčioje galioja eucharistinio pasninko reikalavimas, būtent 1 val. susilaikyti nuo valgio (pasninko nelaužo vanduo ar vaistų vartojimas). Taip pat labai svarbi pagarbaus šv. Komunijos priėmimo sąlyga – susitikimo su Kristumi troškimas. Priėmus šv. Komuniją, t. y. priėmus patį Viešpatį, reikia bent keliolika minučių susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima mintimis, savais žodžiais ar maldaknygės maldomis.

Šv. Komunijos vaisiai

Kokių malonių mes gauname priimdami šv. Komuniją? Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu šv. Komunija tikintįjį tvirčiau suvienija su Viešpačiu. Ši vienybė su Kristumi ugdo ir išskleidžia žmoguje antgamtinį gyvenimą: padidina pašvenčiamąją malonę ir suteikia veikiančiųjų malonių, kurios padeda ugdyti dorybes. Sakramentinė Komunija išvaduoja iš lengvų nuodėmių ir apsaugo nuo sunkiųjų, tokiu būdu ją priimantiems tampa amžino gyvenimo laidu.