Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapija

Baigėsi ruduo. Užmigimu ir tam tikra mirtimi gamta tarsi užbaigė vieną gyvenimo ciklą, net ir dienos pasiekia savo trumpiausią atkarpą. Visa nurimsta. Poilsis. Mūsų lietuvių tautai šis paslaptingas metų laikas tikriausiai nėra mažiau iškalbus nei pirmaisiais amžiais krikščionių bendruomenėms, kuomet Kristus po žengimo į dangų, laikinai visus palikęs, vėl yra laukiamas, vėl yra žemės Geidžiamasis, ir vėl yra tarsi toji iš dangaus krentanti Rasa, kuri vienintelė galės atgaivinti ir pribudinti nutilusį žmogų bei apmirusią gamtą.

Tikrosios Advento ištakos nėra žinomos. Mus pasiekiantys šaltiniai yra gan skurdūs. Vienur kalbama apie dvasinę asketinę praktiką, kitur labiau pabrėžiamas liturginis laukimo charakteris. Adventas iš lotynų kalbos žodžio „Adventus“, kuris ir reiškia atėjimą, artėjimą, atvykimą. Taigi Adventas yra kaip paruošiamasis Kalėdų laikas ir Adventas yra kaip laukimas Kristaus garbingojo paskutinio atėjimo. Šis liturginis laikas yra ypač svarbus ir reikšmingas Vakarų Bažnyčiai. Rytų Bažnyčia teturi trumpą vos kelių dienų pasirengimą Kalėdoms.

Seniausi liudijimai apie Advento laikotarpį siekia IV amžių. Ir jau tada minima tarsi dviguba Advento prasmė: laukimas paskutinio Kristaus atėjimo ir pasirengimas Jėzaus Kristaus gimimui. II Vatikano Susirinkimo liturginė reforma išsaugojo šiuos abu Advento laikotarpio charakterius. Šiandien Adventas tęsiasi keturias savaites. Tai laikas, kuris savyje yra kaip viena paslaptis. Nuo gruodžio 17d. iki 24d. visi liturginiai tekstai mus tiesiogiai kreipia ir rengia Jėzaus gimimui.

Šiuo laikotarpiu iškyla trys bibliniai asmenys: pranašas Izaijas, Jonas Krikštytojas ir Švč. Mergelė Marija. Seniausia ir visuotinė tradicija Adventą žymi pranašo Izaijo žodžiais, būtent jame randame didžiosios vilties aidą, kuris stiprino išrinktąją tautą per ilgus ir sunkius jos istorijos etapus. Taigi Advente Izaijas skelbia amžinos vilties, skirtos visų laikų žmonėms Naujieną.

Jonas Krikštytojas, paskutinysis iš pranašų, yra Dievo įsikišimo į savąją tautą ženklas. Būtent Jonui Krikštytojui pavedama misija paruošti Viešpačiui kelią ir leisti Izraeliui sužinoti ir išgirsti, kad jau atėjo išganymas - parodyti Kristų, esantį tarp mūsų.

Galiausiai Adventas yra liturginis laikas, kuriame Mergelė Marija nuostabiausiai iškyla kaip Atpirkimo paslapties bendradarbė. Čia gimsta ypatingas Bažnyčios dėmesys ir atskiri pamaldumai Mergelei Marijai, tačiau būtų neteisinga Adventą vadinti geriausiu Marijai tinkančiu mėnesiu, mat šis laikas esmiškai yra nukreiptas į Viešpaties atėjimo paslaptį. Paslaptį, su kuria Mergelės Marijos bendradarbiavimas ypač siejasi.

Siono dukra primena Senojo Testamento Dievo tautos mesijaniškąjį laukimą. Šis laukimas joje talpina pačius karščiausius troškimus, kurie pasireiškia ypatingu dvasiniu pasirengimu, laukiant Viešpaties. Adventas artėjant Kalėdoms – Kristaus gimimo dienai - išskirtinai mums primena Marijos dieviškąją motinystę. Dievo Sūnus nenužengia iš dangaus su suaugusiojo žmogaus kūnu, sukurtu paties Dievo Tėvo rankomis, bet įeina į pasaulį kaip „gimęs iš moters“, gelbėdamas pasaulį, tokiu būdu iš jos, Siono dukros, vidaus. Marija yra toji, kuri Advento ir Įsikūnijimo paslaptyje sujungia Išganytoją su žmogumi.

Ir tikriausiai dėl to yra sena tradicija Advento metu aukoti rarotines šv. Mišias: „Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių...“ – „Rorate caeli desuper“. Kiekvieno sekmadienio ankstų rytą, saulei brėkštant, Lietuvos tikintieji renkasi bažnyčiose giedoti Mergelės Marijos Valandas. Aukštai prie altoriaus iškelta ir uždegta rarotinė žvakė kiekvienam primins tą Aušrinę Žvaigždę, Nekaltai Pradėtąją Mergelę Mariją, atnešusią pasauliui Kristų – mūsų tikrąją Saulę. Iš protestantiškų kraštų ne taip seniai paplinta ir Adventinis vainikas, kuris, būdamas priešais altorių arba pakabintas šalia, kiekvieną sekmadienį pasipuoš viena nauja uždegta žvake. Galiausiai jis bus užpildytas keturiomis žvakėmis, ženklinančiomis keturias laukimo savaites.

Adventas švenčia vilties Dievą. Laikas, kuriame vilčiai, sakytume, mažiausiai yra vietos, užpildomas gyva džiaugsminga viltimi ir tikėjimo pripildytu laukimu. Jau pirmojo Advento sekmadienio šv. Mišių įžangos giesmė prakalba į mus apie šio nuostabaus ir paslaptingojo laiko šerdį: „Į Tave, Viešpatie, keliu savo sielą, Dieve mano, tavimi pasitikiu, kad nebūsiu apviltas. Tenelaimės prieš mane mano priešai. Kas tik tavim vilsis, nebus apviltas“ (Ps 24). Dievas įeina į Istoriją. Įeidamas įpareigoja žmogų, gerąja prasme jį užgauna. Dievo atėjimas Kristuje reikalauja nuolatinio mūsų atsivertimo. Evangelijos naujiena, jos šviesa, reikalauja pasiruošti ir apsispręsti naujai kūrybai. Krikštytojo Jono žodis mus kvies atsiversti, kad parengtume Viešpačiui kelią ir tokiu būdu priimtume jo atėjimą. Ir galiausiai Adventas mus moko gyventi Jachvės vargšų arba mažosios kaimenės laukimu bei paprastumu, t.y. būti pasirengusiems priimti Jėzaus skelbiamus palaiminimus. 

Klebonas kun. dr. Vilius Sikorskas